Teisminė mediacija yra ginčų sprendimo procedūra, kurios metu įprastai vienas mediatorius padeda ginčo šalims taikiai spręsti tokį ginčą teisme nagrinėjamoje civilinėje ar administracinėje byloje ar dar prieš tų bylų iniciavimą. Mediacija galima tik dėl tokio ginčo, dėl kurio pagal įstatymus leidžiama ginčo šalims sudaryti taikos sutartį.
Nors iš esmės mediacija yra savanoriška, tačiau įstatymų nustatytais specifiniais atvejais mediacija yra privaloma, pavyzdžiui sprendžiant šeimos ginčus (skyrybų priežasčių klausimai, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimai, išlaikymo priteisimo klausimai ir t. t.). Žinoma, privalomoji mediacija nereiškia, kad ją būtinai reikės užbaigti ir pasiekti taikų susitarimą. Privalomoji mediacija reiškia tik tai, kad prieš ginčą inicijuojant teisme (pvz., paduodant ieškinį dėl skyrybų klausimų), pirmiausia vienai ginčo šaliai reikės inicijuoti mediaciją. Tačiau mediacija gali ir pasibaigti iš karto tik jos iniciavimu, kadangi jeigu kita ginčo šalis nesutinka mediacija pasinaudoti, tai laikoma, kad mediacija nepavyko ir tuomet ginčo nagrinėjimas yra tęsiamas teisme.
Tenka pastebėti, kad neretai kita šalis atsisako teisminės mediacijos, kai viena inicijuoja teisminę mediaciją ir nori ginčą užbaigti taikiai. Todėl kyla klausimas, ar verta pasinaudoti teismine mediacija ir gera valia išspręsti kilusį ginčą? Ar geras sprendimas yra atsisakyti vykdyti mediaciją?
Pasinaudoti teismine mediacija gali būti verta, nes: 1) sutaupoma finansinių resursų ir mediacija iš esmės yra nemokama (su tam tikromis išimtimis), 2) mediacijos metu gali būti jaučiamas mažesnis stresas nei tuo atveju, kai reikia teiginius sakyti teisėjo akivaizdoje ir tie teiginiai gali būti panaudoti prieš pačią ginčo šalį, 3) esant abiejų ginčo šalių geranoriškumui galima ženkliai greičiau išspręsti ginčą, nei tai būtų padaryta teisme įvertinus ir tai, kad vienos teisminės instancijos gali nepakakti.
Pasinaudoti teismine mediacija gali būti neverta, nes: jeigu šalys pageidauja, kad mediacijoje dalyvautų ir advokatas, tai gali lemti ir didesnes išlaidas nei procesas be mediacijos ir jeigu mediacija nepavyksta, tai ginčo išsprendimas dar labiau užsitęsia laike, ir kainuoja brangiau.
Apibendrinant galime teigti, kad kaip ir daugelyje situacijų, taip ir atsakant į minėtus klausimus, nėra vienareikšmiško „taip” arba „ne”. Tik kai po priimto vienokio ar kitokio sprendimo mes sužinome vėlesnę įvykių eigą ir gautas pasekmes, tai galima įvertinti ar tas sprendimas pasiteisino, ar nepasiteisino.
Svarbu žinoti, kad niekada nėra garantijų dėl sėkmės, ypač tokiame dalyke kaip mediacijoje, todėl net ir naudojantis mediacija būtina suprasti, kad ji gali nepavykti ir vis tiek ginčą reikės pavesti išspręsti teismui.
